In/out į namelį

Atėjusi įėjo vidun ir apsidairė.

-Na štai,mes jau čia.Ką manai?-paklausė atrakinę sir nužvelgęs vietą kurioje nesilankę gerą mėnesį.Tad nereikėjo stebėtis,jog čia buvo dulkių ir visko,kas galėjo prisikaupti,per mėnesį

-Viskas lygiai taip, lyg būčiau ką tik išvažiavus,- šyptelėjo broliui atpažindama viską kaip palikusi.

Vaikinas užėjo su sese į vidų

Pasiekęs namelį vaikinas sustojo ir išlipęs atidarė dureles mylimajai,- na štai atvykome?-tarė žvelgdamas į jos akutes,- Klara gal galėčiau ką padaryti dėl tavęs,kad pasijustum laiminga?-paklausė žvelgdamas į žmoną.Vaikinas ją norėjo nudžiuginti ir pamaloninti.

Klara visą tą laiką galima sakyti tylėjo. Palikusi puokštę ji jautėsi atrodo tuščia. Tarsi rankose nieko nebūtų likę. Išlipus iš automobilio apsidairė aplink. Namelis, kuriame Alexio davėsi su vos ne visomis savo mylimosiomis. Paklausta klausimo apie tai kas galėtų pralinksminti Klara mergina kiek kilstelėjo savo suknelės kraštus pasitaisydama ir žengtelėdama kelis žingsnelius link namelio.
- Viskas kol kas gerai, Alexio. Jei man ko nors reiks pasakysiu tau. - Tarstelėjo nei linksmu, nei per daug liūdnu balsu, reiks merginai persirengti, tačiau kol kas ši pagalvojo nueiti į vidų, pasisukioti su suknele. Kuri moteria nenorėtų vilkėti tokios suknelės. Džiaugtis ja ir sukiotis aplink laimingai. Žinoma, Klarai laimės trūko, bet visgi suknelę ji gavo. Šyptelėjusi atsitraukė toliau nuo vaikino leisdama jam eiti vidun ir rodyti jai kelią. Arba bent aprodyti namelį, kuriame jie leis laiką.

Mergina stipriai klydo Alexio per visą gyveimą turėjo labai mažai moterų. kažkada būdamas paauglys ir mokykloje.Tada šio namelio,nei pamatų nebuvo. Tuomet Klara.Su ja susipažinęs ir ėmė statyti šį namelį galvodamas apie ją,kaip kartu čia gyvens.
Vėliau buvo Luna,tačiau ji niekada nebuvo šiame namelyje. Gerai pagalvojus šį namelį buvo mačiusios tik Lėja ir Kasumi. Daugiau iš merginų niekas. Alexio net lovoje po Klaros neturėjo nieko. Su Luna buvo per trumpai kartu,o kitų nebuvo.
-Gerai mielai,-šyptelėjo jis prieidamas prie merginos ir paiimdamas ją ant rankų,- Žinai,kai stačiau šį namelį,galvojau apie tave. Svajojau,kaip vieną dieną pernešiu tave per slenkstį. Dėje dėl kažkokios klaidos buvo išskirti,o dabar likimas vėl mus suvedė.Ir tu esi pirmoji moteris žengianti į šį namelį,-pasakė peržengdamas per slenkstį su mergina ant rankų,kaip to reikalavo tardicijos.

Atėjas prie mašinos sudėjo į ją daiktus.Tiomet atidarė dureles merginai ir laukė,kol ji atsisės,jog galėtų judėti į oro uostą

Praėjusi pro duris pasisuko į namelio pusę tarsi su juo atsisveikindama. Buvo keista taip greitai pasiruošti. Ji niekada negyveno taip kaip dabar. Ir iš dalies jai taip nepatiko. Bet visgi vyptelėjusi apsisuko ant kulno ir patraukė link mašinos, kur jos jau laukė Alexio. Įsėdusi vidun ši palaukė kol ir vyrukas taip padarys ir abu dingo toliau nuo namelio ir visos Graikijos teritorijos.

Neiilgai trukus Alexio su mergina pasiekė namelį.Deja vaikinas jautė,jog Klaros čia nėra,-Deja ,kaip matai čia jos nėra,-pasisuko į mergina.Galvodamas kur galėjo dingti jo žmoną,o tuo pačiu rydamas merginos kūną akimis,kaip darydavo tą kadaise,kai jie buvo kartu.

Žinoma visą kelią eidama ji svarstė kiek laiko tai užtruks. Nebuvo beproto užsiėmusi, tačiau ji nenorėjo per daug švaistyti savo laiko kam nors kita.m. Galėjo susirasti motiną, tėvą, puikiausiai žinojo kur jie yra. Abu buvo arti, bet dabar jau ji svarstė ar nori su jais matytis. O dabar sugebėjusi patraukti mintis nuo savo šeimos ji sugalvojo „paatostogauti“ su Alexio jo namelyje.
Visą tą laiką einant galėjo pastebėti kaip jo žvilgsnis krypo jos pusėn, kartkartėmis jis atsilikdavo, kad galėtų pastebėti merginą. O ji dar šiandien atrodo beproto paprastai neketindama stengtis atkreipti dėmesio. Nors galbūt jis ir pats buvo pasiilgęs viso to. Todėl iš dalies nekaltino jo, nors nekaltino ir Klaros. Jie buvo tarsi du atskiri žmonės, kuriems reikėjo laisvės, o ne būti kartu. Tačiau jei mergina dingo ji pabus trupučiuką savanaude. Klara nieko nesužinos apie tai kokia ji bjaurybė. Nors tai paprastas reikalas, Klara tai jau žinojo. Mergina suprato, kad darydama tokius dalykus ji neišduos savo įsitikinimų, be to ji buvo vieniša, nes žmonės sunkiai pakenčia tokias kaip ji. Jie daugiau bijo sužalotųjų, nes jie puikiai žino, kad galima išgyventi viską. Tokia buvo ir Moore.
Norėjo kažką pasakyti Alexio iki kol suprato, kad priėjo namelį ir dar vaikinas jai pasakė, kad čia nieko nėra. Perliejusi jį žudančiu žvilgsniu pasitraukė link trobelės atidarydama duris.
- Klara! – Šūktelėjo žengtelėdama vidun kelis žingsnius. – Klara Rosewood. – Pašaukė merginą jos pavarde tikėdamasi, kad ši atsilieps, tačiau kaip ir Alexio sakė namuose nieko nebuvo, todėl ši išėjo laukan atkreipdama jo dėmesį į save ir šis vėl valgė ją akimis. – Manau, jog vėliau derėtų apieškoti šias apylinkes. Jei ji kur nors nuėjo nemanau, kad bus nuklydus pakankamai toli. Jau lauke temsta, tad nėra prasmės ieškoti jos tamsoje. Padarysime tai iš ryto. – Galvodama garsiai ji kalbėjo apie savo planą ir galiausiai nutilo paeidama kelis žingsniukus ir pakeldama akis į jo žydras akeles. Prikando liežuvį, kad eilinį kartą nieko negražaus nepasakytų. O ji kaip visada norėjo ir netgi galėjo tai padaryti.
Jai čia būnant niekas nematys. Trobelė buvo pakankamai nutolusi nuo miesto, todėl mergina suėmė šio ranką pakeldama ją ir pridėdama sau prie krūtinės ir kiek sugniauždama jo ranką.
- Manau, jog jau gana ryti mane akimis tarsi alkanam žvėriukui arba imkis veiksmo arba aš sugalvosiu kokios kitos veiklos. – Ši tarstelėjo nei kiek neatrodydama kitaip. Nei nustebusi, nei per daug nerami, ji žinojo ko nori ir kaip elgsis, o jam pačiam spręsti ko nori ko ne.

Alexio žinojo, jog jausmai Kajai ir aistra niekada nebuvo dingusi. Ji buvo tarsi uždraustas vaisius,tarsi šokolado plytelė,tarsi braškė kaimyno darže,kurios taip viliojo vaikiną. Jis žinojo, kad Kaja, jam duos, ko tikrai vargu ar kada duotu Klara.
Pasiekus namelį ir Kajai ėmus šūkauti ,bei patvirtinus,j og Klaros nėra, tik pritariamai linktelėjo galvą.
-Juk sakiau,- teištarė jis. Merginai pasakius,jog temsta ir dabar ieškoti neverta vaikinas linktelėjo galvą. Tamsoje nei saugu, nei ką rasi, greičiau koją išsisuksi, ar į kokią duobę įkrisi,-bent jau taip galvojo Alexio. Negana to merginos flirtas varė iš proto, jis suprato, jog mylėjo abi Klara ir Kaja. Abi merginos buvo,jam labai svarbios. Merginai paėmus jo ranką ir uždėjus ją ant jos krūtinės,bei spustelėjus Alexio,net pats sugniaužė merginos privalumą. Merginai davus padrąsinimą Alexio savęs nebevaržė prisitraukęs merginą jis aistringai ją pabučiavo,kartu įstumdamas į vidų ir paskui save užrakindamas duris,tuomet paėmė merginą ant rankų ir nusinešė į miegamajį bučiuodamas jos kaklą.

Mergina ilgą laiką žingsniavo miškuotais takais ir tiesiog galiausiai pasimetė. Neturėjo su savimi beveik nieko, pasiėmė tik kuprinę su pora drabužių, bet kai pradėjo lyti ji nei galėjo persirengti nei ką nors kitą, todėl galiausiai teko kuo greičiau bėgti. Pabuvus kelias minutes po medžiais ji pradėjo eiti tik kiek labiau aprimus. Svarstydama kur pasukus toliau, pastebėjo namelį. Buvo kvaila tiesiog eiti ir belstis, bet tas vilties radimas tokioje vietoje visgi privertė jos kiek nedrąsų charakterį eiti toliau ir pasibelsti į nežinomo namelio duris tikintis, kad kas nors visgi atidarys ir tai nebus koks nors iškrypėlis, kuris ją įsitemps vidun ir norės padaryt kažką blogo.

Alexio bėgiojo rytini krosą,kai sugalvojo užsukti aplankyti savo namelį. Užsukęs ten apsitvarkė,būtų ėjęs toliau bet ėmė lyti lietus,todėl vaikinas nusprendė likti jame. Čia turėjo visko maisto,kompiuterį,internetą ir visus likusius patogumus.
Užsikaitęs virdulį vaikinas išgirdo beldimą,todėl priėjęs prie durų jas atvėrė,-Labas,kuo galėčiau padėti?-paklausė matydamas permirkusią nuo lietaus dailę merginą.

Emily patylomis atsiduso trindama rankomis kiek pradžiūvusius drabužius ir tirtėdama iš šalčio, gal dienos nebuvo labai jau šaltos, tačiau jai nelabai patiko peršlapimas, todėl laukdama kol kas nors atidarys ši tegalėjo stoviniuoti. Pagaliau išgirdusi bruzdėjimą namuose ji kiek nurimo. Kiek daug daro paprasta viltis. Ši pakėlė akis tikėdamasi išvysti kokią senelių porą įsikūrusią miške kuo toliau nuo žmonių, tačiau duris atidarė visai ne tai, o gan gražus vaikinas ir ši kostelėjo žengdama žingsnelį atgal ir sukąsdama lūpą.
- Labas. Aš kaip ir... Pasiklydau. - Visgi sugebėjusi pripažinti, kad kelio neras atgal Emilė tarstelėjo. - Galbūt galėtumėt man pasakyt kurioj pusėj yra miestas? - Paklausė nuleisdama akis žemyn. Jautėsi tokia visiška nevėkšla, kad negalėjo pati nieko padaryti. Jai visada tai kartodavo, o ji taip priešindavosi, o dabar galiausiai tegalėjo pripažinti ir tik papurtyti galvą. Visiška netikėlė.

Išgirdęs,kad mergina pasiklydo ,bei pamatęs,kokia ji graži,nusprendė,jog negali jai nepadėti,-Verčiau užeik pas mane,persirengsi sušilsi,o tuomet galėsiu nuvežti tave į miestą,nes ir pačiam reikės vykti,-pasiūlė merginai,-Beje aš Alexio Callas,-prisistatė merginai plačiai praverdamas duris jog ši galėtų užeiti į vidų. Per tokį orą ir permirkusi,bei drebančiai tikrai nebuvo gera mintis judėti toliau,kai iki miesto buvo geras gabalas kelio. Tokia drebanti,ji galėjo susirgti todėl vaikinas prisižadėjo jokiu būdu tokios jos neišleisti. Ypač,kai mergina atrodė tokia graži ir tokia kukli. Varvantis nuo jos vanduo suteikė,jai dar didesnį žavesį.

Paprašyta užsukti Emily visgi dvejojo, lįsti į svetimus namus... Bet persirengti ji norėjo, norėjo ir kokios kavos, taip pat eiti šlapiai. Ji neturėjo kito pasirinkimo, todėl linktelėjo pritardama, tačiau ne per daug džiaugdamasi tokia savo mintimi. Prakeiktas pasiklydimas. Jei ne noras pasižvalgyti ji kuo ramiausiai sėdėtų prie kokio filmo savo fotelį ir gertų skanią serbentų arbatą. O dabar ji braunasi į svetimus namus. Puiku, sesuo ją pagirtų. Atsiduso šyptelėdama ir pakeldama akis link vaikino, kuris pasakė savo vardą. Hmmmm, juk ji buvo kažkur girdėjusi tą vardą. Bet kur... Pala, Alexio kartais nebuvo Olimpo valdovas? Dar vienas pagyrimas, paprasta ir dar niekam tikus valdytoja lenda į akis pačiam valdovui. Siaubas, Emile, kur tu kiši nosį. Ji papurtė galvą. Viską darė tada kai Alexio nematė, tačiau atsisukus tik nusišypsojo.
- Aš tik truputį pabūsiu. Tada keliausiu. Nenoriu trukdyti. Tiesiog taip nutiko... - Sumurmėjo grauždamasi dėl tokio nutikimo. - Ach, taip, aš Emilė Scarlett, malonu. - Tarstelėjo įeidama vidun ir nusimaudama savo batelius basomis kojomis stoviniavo ant grindų. Tuo pačiu stebėdama vaikiną ir laukdama kol jis parodys kur eiti. Arba tiesiog kažką padarys, kad ji nesijaustų taip nejaukiai.

Merginai ėmus kuklintis ,ypač po prisistatymo,jis suprato,kad ji valdytoja. Tik klausimas ,kuri. Tikrai ne žemės,nes būtų pajutęs. Vandens vargu,taip netirtėtų lieka oras arba ugnis. merginai atsidūrus viduje uždarė duris.
-Nesijaudink netrukdai,-pasakė stebėdamas,kaip mergina griaužėsi ir įtarė dėl ko.ji tikrai suprato,jog jis olimpo valdovas. Išgirdęs,jos vardą nusišypsojo,-Man taip malonu Emile. Taip pat nesivaržyk,matau,jog supratai,kas aš. Šiandien man laisvadienis,o jei pasakiau,kad parvešiu vadinasi parvešiu,o kolkas išgersime kavos ar arbatos,- O dabar paskui mane,parodysiu,kur gali persirengti,-pasakė nueidamas tiesiai ir vesdamas merginą savo kambario link.

Nusekė paskui.

Pasivaikščiojimams mieliau visada rinkdavosi užmiestį. Todėl nieko nuostabaus, kad ir dabar ši gležna moteris vaikštinėjo po šitokį didelį mišką. Visai niekur neskubėdama dėdama koją po kojos dairėsi ir stebėjo gamtą. Augalus, paukščius, vabalus, viską. Labai daug dėmesio kreipdamo į mažus dalykus, į elementarias smulkmenas, kurių kiti net nepastebėdavo. Girdėjo ir pažinojo kiekvieną garsą, buvimas gamtoje jai teikė malonumą. Šitaip žingsniuodama mergina priėjo namelį miško vidurį, kuris visai neatrodė apleistas, tačiau sunku buvo tikėt, kad kažkas galėtų gyvent šitokioje vietoje. Įdėmiai apeina aplink namą ir sustojus prie durų akimirką dvejoja ar reiktų belstis. Todėl pamačius suoliuką šalia namo tiesiog prisėda ir prisidega cigaretę, lyg laukdama, kada iš namo išlys kokia ragana su didele karpa ant nosies ir kaip miegančiai gražuolei pasiūlys jai obuolį.

Tačiau namelyje gyvendavo olimpo valdovas,kai norėdavo pabūti vienas,pailsėti nuo visko. Deja tokią prabangą leisdavo retai. Šiandien jis čia buvo trumpai,tik paliko kelta daiktų ir išėjo į mišką,pasivaikščioti. Praleidęs,ten kelias valandas grįžinėjo atgal. Jis nebuvo vienas šalia lakstė haskis Romeo ,bei kiti miško gyventojai.
Pirmasis prie namelio atbėgo didžiulis vilkas sidabriniu kailiu,ir išvydęs merginą urgzstelėjo. Jis buvo įpratęs saugoti šitą namelį,nuo blogų žmonių ir juos vaikyti. Todėl lėtai slinko prie merginos.
Išgirdęs urzgimą išbėgo iš miško Alexio,-Iltie nei negalvok. Ji draugė,tad saugoti nereikia,ypač jei aš čia. Gali atsikvėpti,ir taip žinau tau nepatinka rūkymas,-pasakė paglostydamas vilkui galvą ir šis prigulė ant žolės. Tuomet vaikinas priėjo prie merginos,- Viskas gerai,tikiuosi labai neišgąsdino tavęs? -paklausė rūpestingai šviesiaplaukės.